Lietuvos vandens telkiniuose tęsiami plačiažnyplių vėžių išteklių atkūrimo darbai. 2023 m. į šalies ežerus išleista 3,9 tūkst. dirbtiniu būdu paaugintų vėžių šiųmetukų.
Šiuos darbus vykdo Žuvininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Jų tikslas paprastas: padėti atsigauti vietinei plačiažnyplių vėžių populiacijai ir sustiprinti nykstančios rūšies išteklius Lietuvos vidaus vandenyse.
Į ežerus išleista 3,9 tūkst. vėžių šiųmetukų
Plačiažnyplių vėžių atkūrimas Lietuvoje vykdomas ne pirmus metus. 2022 m. Žuvininkystės tarnybai pavyko dirbtiniu būdu išveisti ir į Veprio ežerą Zarasų rajone išleisti 2 tūkst. vėžiukų.
2023 m. rezultatas buvo didesnis. Sėkmingai paauginus jauniklius, į ežerus išleista 3,9 tūkst. vėžių šiųmetukų. Tai beveik dvigubai daugiau nei ankstesniais metais.
Kodėl plačiažnypliams vėžiams reikia pagalbos?
Plačiažnyplis vėžys, kurio mokslinis pavadinimas yra Astacus astacus, aptinkamas didelėje Europos dalyje. Vis dėlto šios rūšies populiacijos daugelyje vietų mažėja.
Lietuvoje daugiausia žinomų plačiažnyplių vėžių populiacijų yra Šiaurės Rytų ir Rytų Lietuvoje. Atskirų populiacijų pasitaiko ir kitose šalies vietose.
Rūšis yra saugoma. Plačiažnyplis vėžys įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą ir Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą.
Ką rodo ankstesni įveisimo darbai?
2010–2022 m. Žuvininkystės tarnyba į šalies ežerus išleido beveik 66 tūkst. plačiažnyplių vėžių. Tai ilgas atkūrimo procesas, kuriam reikia ne vienkartinių veiksmų, o nuoseklaus darbo.
Dirbtinis veisimas svarbus todėl, kad į vandens telkinius galima išleisti paaugintus jauniklius. Taip mažiau spaudžiamos natūralios populiacijos, o atkūrimo darbai tampa labiau kontroliuojami.
Tikimasi, kad tokie įveisimo darbai padės greičiau atkurti vienų vertingiausių Lietuvos gėlųjų vandenų bestuburių išteklius.
Plačiažnyplis vėžys: kuo ši rūšis išsiskiria
Plačiažnyplis vėžys gali užaugti iki 20 cm ilgio. Stambūs individai gali sverti iki 300–350 g.
Šių vėžių spalva nėra vienoda. Net tame pačiame vandens telkinyje jie gali būti tamsiai rudi, pilki, rausvi, tamsiai raudoni, pilkai žalsvi ar melsvi.
Vienas aiškesnių požymių yra žnyplės. Apatinė jų pusė dažniausiai būna ryškiai raudona.
Plačiažnypliai vėžiai dažniausiai gyvena skaidriuose ežeruose. Jų taip pat aptinkama upėse ir tvenkiniuose, jeigu vandens telkinys turi tinkamas sąlygas slėptis ir maitintis.
Gyvensena, neršimas ir pažeidžiamiausias laikotarpis
Šie vėžiai aktyviausi naktį. Dieną jie dažniausiai slepiasi po akmenimis, nuvirtusiais medžiais, augalų šaknimis arba pačių išraustuose urvuose.
Plačiažnypliai vėžiai poruojasi rudenį. Tai vyksta tada, kai vandens temperatūra nukrinta iki maždaug 5–6 °C.
Po 7–14 dienų patelės išleidžia ikrus. Juos priklijuoja prie pleopodų ir nešioja iki birželio mėnesio.
Pirmaisiais gyvenimo metais jauni plačiažnypliai vėžiai neriasi iki šešių kartų. Vėliau jie dažniausiai neriasi vieną arba du kartus per metus.
Po išsinėrimo jų kiautas būna minkštas. Tuo metu vėžiai tampa ypač pažeidžiami. Juos lengviau sumedžioja plėšrūnai, tarp jų ir unguriai, kurie gali pasiekti vėžius net slėptuvėse.
Kodėl šis darbas svarbus Lietuvos vandens telkiniams?
Plačiažnypliai vėžiai yra svarbi gėlųjų vandenų ekosistemos dalis. Jie gyvena dugne, minta įvairiu organiniu maistu ir prisideda prie natūralių procesų vandens telkinyje.
Dėl to jų atkūrimas nėra vien tik rūšies išsaugojimo klausimas. Tai taip pat darbas su platesne vandens telkinių būkle.
Kuo stabilesnės vietinės rūšys, tuo tvirtesnė visa ekosistema. Todėl kiekvienas sėkmingas įveisimo etapas padeda išlaikyti biologinę įvairovę Lietuvos ežeruose.
Dirbtiniu būdu išveistų plačiažnyplių vėžių išleidimas rodo, kad nykstančių rūšių atkūrimas įmanomas. Tam reikia tinkamų sąlygų, specialistų darbo ir nuolatinės stebėsenos.
