Minint Vilniaus vardo pirmojo paminėjimo 700 metų sukaktį praėjusią savaitę Tokijuje ir Nagojoje surengtas Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Mindaugo Kvietkausko paskaitų ciklas tema „Daugiakalbė Vilniaus literatūra: rekostruojant miesto erdvės įvairovę“.
Paskaitos vyko savaitės „Laikas Lietuvai“ programoje Tokijo Hillside Forum salėje, Nagojos miesto archyvų salėje senųjų Vilniaus fotografijų iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų parodos uždarymo proga ir Tokijo užsienio studijų universitete, kur dėstoma ir lietuvių kalba.
Lektorius pasakojo, kad nuo pat įkūrimo kaip Lietuvos sostinė prieš 700 metų Vilnius pasižymėjo giliomis daugiataučio ir įvairių religijų sugyvenimo tradicijomis. Jis taip pat buvo kosmopolitinio mobilumo miestas, susijęs su kitais Baltijos regiono, Vidurio Europos ir Vokietijos ar Pietų Europos miestais. Jo gyventojų sudėtis kartais smarkiai keitėsi, ypač XX amžiuje. Daugiakalbė Vilniaus literatūra sudaro labai turtingą paveldą, apimantį tekstus keturiomis abėcėlimis dvylika pagrindinių kalbų, kuriomis buvo kalbama mieste įvairiais istoriniais laikotarpiais. XX a. Vilnius tapo svarbiu keturių modernių nacionalinių literatūrų – lietuvių, lenkų, žydų ir baltarusių – centru. Deja, šią kalbinę ir kultūrinę įvairovę iš esmės sunaikino Antrasis pasaulinis karas, ypač Holokaustas, ir sovietų okupacija.
Tačiau 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėta kryptingai tyrinėti ir versti daugiakalbį Vilniaus literatūrinį paveldą, rekonstruoti jo autorių biografijas ir įamžinti jų atminimą šiuolaikinio miesto erdvėje. Paskaitose buvo aptarti keli tokio sugrįžimo pavyzdžiai: lenkų poeto, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo, garsaus jidiš poeto Abraomo Sutzkeverio, keturiolikmečio žydų berniuko, Vilniaus gete rašiusio dienoraštį, Icchoko Rudaševskio ir lietuvių poetės Juditos Vaičiūnaitės, savo kūryba siekusios prikelti prarastą miesto atmintį, kūrybos tyrimai ir vertimai. Šiandien skaitant ir lyginant jų kūrybą atsiveria naujas ir netikėtas požiūris į gyvenimą daugiatautėje Vilniaus erdvėje, kalbėjo M. Kvietkauskas. Pabaigoje buvo pristatyta neseniai išleista poezijos antologija „Mačiau Vilnių“ (VšĮ Vilnius – UNESCO literatūros miestas, 2023).
Į paskaitas susirinkusi akademinė bendruomenė, atminties institucijų vadovai ir tyrėjai, literatai, miesto administracijų atstovai dėmesingai klausė prof. M. Kvietkausko pranešimų, vyko gyvos diskusijos.
Prof. dr. Mindaugas Kvietkauskas – literatūrologas ir vertėjas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas. Pagrindinės jo tyrimų sritys – daugiatautis literatūrinis modernizmas ir miesto kultūra Lietuvoje bei Rytų ir Vidurio Europoje. Jis yra monografijos apie daugiakalbį literatūrinį modernizmą Vilniuje autorius, studijos apie Czeslawo Miłoszo lietuviškus kontekstus bendraautorius, mokslinių straipsnių rinkinio „Lietuviškojo postmodernizmo perėjimai. Lithuanian Literature in the Post-Soviet Period“ (Amsterdam, New York, 2011) sudarytojas. M. Kvietkauskas yra išleidęs literatūrinių esė rinkinį „Uosto fuga“, išvertęs keletą knygų iš jidiš ir lenkų kalbų, taip pat tyrinėjęs avangardo fotografo Moyshe Vorobeichic-Moï Ver kūrybą.
Renginius organizavo Lietuvos ambasada Japonijoje bendradarbiaudama su Vilniaus universitetu, Lietuvos kultūros institutu, Nagojos miesto muziejumi ir Nagojos miesto archyvu, Tokijo užsienio studijų universitetu, iš dalies finansavo LR užsienio reikalų ministerija.
Parengė kultūros atašė Japonijoje G. Čepulionytė. Organizatorių nuotraukos.
